Būnant kur reikia, viskas lengviau, motyvacija gali atsirasti. Ispanų pradėjau mokintis tiktais Danijoje, nes buvo dėl ko. Prancūzų tiktais Šveicarijoje, nes tapo aktualu. Portugalų ir Italų, tik dirbdamas HQ, nes yra kur panaudot. Vokiečių, nes pradėjau plėsti mintis, planus po visą Šveicariją.
Motyvacija neateina per jėgą. Reikia realaus pojūčio, kad įdėtos pastangos atsipirks, kad tai, kas išmokta, pravers, bus panaudota.
Ir prisimenu, Lombok, Senaru... Kaip viešbučio laukiniame bare ant žemės miegojo darbuotojai. Saldžiai plerpė. Bet tuo pačiu privertė susimąstyti apie tai, kad jiem nematant platesnio pasaulio nesimato jokios priežasties mokintis kalbas, digitalius įgūdžius ar pan. Ir tik daug išmokę galėtų išplaukti į platesnius vandenius, kad ir negarantuotai. Ir iš jų požiūrio taško, reiktų labai daug pasitikėjimo gyvenimu, galimybėmis ir t.t. kad ilgą laiką nuosekliai dėti pastangas. Niekas aplink juos nerodo gero pavyzdžio. Reiktų patiems pasitikėti, kad viskas bus gerai, kad pastangos to vertos.