Didelė pamoka... nesitikėti iš žmonių ar organizacijų to, ko jos negali duoti.

Lyderystės stoka

Darbe iškilus konfliktinei situacijai stebėjau kas vyksta. Nuo pavadžio nutrūkusi kolegė, kuri pradėjo viskuo vis labiau skųstis, meluoti, vėluoti, įsižeisti dėl paprasčiausių klausimų... Laukiau stipraus veiksmo is savo vadovės. Bet netgi pačioje pradžioje ji buvo sakiusi, kad ji labai nemėgsta konfliktų, jai sunku turėti sunkius pokalbius. Dabar atėjo laikas nustatyti ribas, laikas sunkiam pokalbiui. Pasikviečiau savo vadovę į susitikimą, nes tai mano profesinė atsakomybė, aptarti riziką mūsų komandos rezultatams, kompanijos kultūrai ir individualioms reputacijoms. Ir... Nieko neįvyko.

Iš vienos pusės nusivyliau, nes mano lūkesčiai, kad vadovė dirbs savo darbą buvo neįgyvendinti. Tačiau supratau kai ką gerokai vertingesnio, tai, kad laukiau iš jos to, ko ji jau seniai sakė kad nemėgsta, nenori, nedarys.

Aš klaidingai tikėjausi iš žmogaus to, ko ji nesugeba. Pamoka yra iš tiesų pasitikėti savo nuomone apie žmones, pripažinti pačiam sau, kad visi žmomės turi savo gebėjimų ribas, ir daug žmonių aukštesnėse pozicijose neturi tų gebėjimų, kuriuos, mano nuomone, turėtų turėti.

Progresas karjeroje

Girdėjau iš kitų, kad šioje kompanijoje karjeros nepadarysi. Daug savininkų šeimos narių sėdi patogiai ir aukštai, o didžioji dalis išsilavinusių darbuotojų čillina, biški padirba ir tiek. Relaksuoja ofisiuke. Kompanija duoda saugumą ir stabilumą, o jo kaina yra stagnacija. Algos pakankamai neblogos, nepersidirbi... Bet nėra jokių perspektyvų, jokios lyderystės, jokių gerų pavyzdžių, iš kurių galėtum mokytis.

Žmonių resursai pokalbyje sakė, kad dėja, kad ir kaip būtų apmaudu, kompanija dar nepriaugo iki stabilių procesų karjeros vystymui, o savininko sūnus nemėgsta dėti etiketės "Talentas", tad neturim jokio talentų vystymo.